Tai dalykas, kuris primena senus laikus, kai dar buvau mažytė, kai dar seneliai buvo su mumis, kai visas gyvenimas buvo tik vaikiški rūpesčiai... Šituos stebuklus darydavo močiutė su teta. Taip ir iškyla vaizdas, kad mes su pussesere tik prabudusios, už lango šalta žiema su daug daug sniego, ir įeina į kambarį teta su pilna lėkšte skrustų... Ar gali būt geresni pusryčiai?
Vakar ir aš jų prisiviriau. Ir viskas vyko panašiai kaip prieš daug daug metų, tik ta mažytė mergytė buvau ne aš, o jau mano dukrytė... Aš pjausčiau žagarėlius, mažoji juos vyniojo, o močiutė - virė :)
Reikia:
4 kiaušinių
2 v.š. cukraus
100g grietinės
žiupsnelio druskos
450g miltų (gali prireikti daugiau)
0,5-1 l rapsų arba saulėgrąžų aliejaus virti (alyvuogių netinka dėl pernelyg juntamo skonio)
50g cukraus pudros (ar kiek norite) pabarstyti
Išplakame kiaušinius su cukrumi, druska ir grietine. Į tą masę suberiame miltus ir viską išmaišome.
Kai jau nebegalėsime maišyti šaukštu, minkome ranka, tik nepasiduodame pagundai pridėti per daug miltų. Tešlą paminkome rankose, ji turėtų gerai sukibti, bet vis dar minkome, o kai jau bus vientisa, gana elastinga, pradedame daužyti ją į stalą :D.
"Daužyti į stalą" - tai procesas, kai reikia daryti šitaip: paėmę tešlos gabalą, vienu jos galu tarytum suduodame per stalą, kad tešla smarkiai trinktelėtų ir išsitemptų. Šių veiksmų tikslas - tešla turi tapti kuo elastingesnė. Kai tešla jau atrodys minkšta ir elastinga, dedame ją į šaldytuvą. Nepraleiskime šio etapo, nes neatvėsusi tešla trauksis ir bus tarsi guminė, kai bandysime ją kočioti ir daryti žagarėlius.
Pabarstykime stalą miltais ir paimkime šiek tiek tešlos. Kočiokime ploną, kelių milimetrų storio lakštą. Tada dalykime juostomis ir supjaustykime rombais, per vidurį padarykime įpjovą, ir vieną galą pernerkime per ją, kad gražiai persisukęs išsinertų. Geriausia prisigaminti žagarėlių ir tik tada pradėti virti.
Verdame įkaitintame aliejuje. Kai išvirs, galime juos dėti ant rankšluostinio popieriaus, kad susigertų perteklius aliejaus.
Iškepusius apibarstome cukraus pudra.
Nerealūs žagarėliai su vaikystės prisiminimais :)
Pagal Beatos Nicholson knygą "Beatos virtuvė: kepinių knyga" '12.
4 kiaušinių
2 v.š. cukraus
100g grietinės
žiupsnelio druskos
450g miltų (gali prireikti daugiau)
0,5-1 l rapsų arba saulėgrąžų aliejaus virti (alyvuogių netinka dėl pernelyg juntamo skonio)
50g cukraus pudros (ar kiek norite) pabarstyti
Išplakame kiaušinius su cukrumi, druska ir grietine. Į tą masę suberiame miltus ir viską išmaišome.
Kai jau nebegalėsime maišyti šaukštu, minkome ranka, tik nepasiduodame pagundai pridėti per daug miltų. Tešlą paminkome rankose, ji turėtų gerai sukibti, bet vis dar minkome, o kai jau bus vientisa, gana elastinga, pradedame daužyti ją į stalą :D.
"Daužyti į stalą" - tai procesas, kai reikia daryti šitaip: paėmę tešlos gabalą, vienu jos galu tarytum suduodame per stalą, kad tešla smarkiai trinktelėtų ir išsitemptų. Šių veiksmų tikslas - tešla turi tapti kuo elastingesnė. Kai tešla jau atrodys minkšta ir elastinga, dedame ją į šaldytuvą. Nepraleiskime šio etapo, nes neatvėsusi tešla trauksis ir bus tarsi guminė, kai bandysime ją kočioti ir daryti žagarėlius.
Pabarstykime stalą miltais ir paimkime šiek tiek tešlos. Kočiokime ploną, kelių milimetrų storio lakštą. Tada dalykime juostomis ir supjaustykime rombais, per vidurį padarykime įpjovą, ir vieną galą pernerkime per ją, kad gražiai persisukęs išsinertų. Geriausia prisigaminti žagarėlių ir tik tada pradėti virti.
Verdame įkaitintame aliejuje. Kai išvirs, galime juos dėti ant rankšluostinio popieriaus, kad susigertų perteklius aliejaus.
Iškepusius apibarstome cukraus pudra.
Nerealūs žagarėliai su vaikystės prisiminimais :)
Pagal Beatos Nicholson knygą "Beatos virtuvė: kepinių knyga" '12.
